Alkoholizmas šeimoje yra sudėtingas socialinis ir psichologinis reiškinys, turintis didelį poveikį ne tik pačiam žmogui, bet ir visai šeimai. Atvejo vadyba, kaip viena iš socialinio darbo sričių, dažnai pasitelkiama sprendžiant su alkoholio vartojimu susijusias problemas. Atvejo vadybos proceso tikslas – suteikti šeimai reikiamą pagalbą, paramą ir paslaugas, kad būtu galima spręsti alkoholizmo problemos sukeltas pasekmes ir atstatyti šeimos struktūrą bei funkcionavimą.
Alkoholizmas – tai lėtinė liga, pasižyminti nuolatiniu, nekontroliuojamu alkoholio vartojimu, kuris sukelia fizinį, psichologinį ir socialinį poveikį žmogaus gyvenimui. Tai priklausomybės liga, kai žmogus nebegali kontroliuoti savo potraukio vartoti alkoholį, net jei tai turi žalingų pasekmių jo sveikatai, santykiams ar socialiniam gyvenimui. Pagrindiniai alkoholizmo požymiai yra šie:
• Kontrolės praradimas. Žmogus negeba kontroliuoti suvartojamo alkoholio kiekio, išgeria daugiau nei buvo numatęs arba pradėjęs gerti, negali sustoti.
• Socialinių apribojimų nepaisymas. Alkoholizmas dažnai sukelia santykių problemas, finansines problemas, darbo praradimą, socialinę izoliaciją, teisines problemas ir smurtą šeimoje.
• Auganti organizmo tolerancija alkoholiui, kai norint pasiekti tą patį poveikį reikalingas vis didesnis alkoholio kiekis.
• Stipri psichinė ir fizinė priklausomybė, kai asmuo pradeda vartoti alkoholį ne tik dėl fizinio poreikio atsiradus abstinencijos simptomams (drebulys, pykinimas, prakaitavimas, dirglumas), bet ir dėl emocinių, psichologinių priežasčių, tokių kaip stresas, depresija ar socialinės situacijos.
Pagrindinė alkoholizmo atsiradimo priežastis yra pats alkoholis, kadangi jo vartojimas aktyvina smegenyse esančius malonumo centrus taip sukeldamas pasitenkinimą. Nuolatinis alkoholio vartojimas išbalansuoja smegenų cheminių medžiagų atsargas, sutrikdo medžiagų apykaitą ir tai sukelia stiprų potraukį alkoholiui, nuo kurio ilgalaikio vartojimo išsivysto priklausomybė. Genetika čia vaidina nemenką vaidmenį, nes alkoholizmo gali būti paveldimas. Genetinis alkoholizmo paveldimumas sudaro apie 50-60 proc. Likę 40-50 proc. dažniausiai yra nulemti aplinkos veiksnių, tokių kaip auklėjimas, gyvenimo būdas, požiūris ir daugybė kitų faktorių. Svarbūs ir tam tikri asmenybės bruožai, tokie kaip uždarumas, egocentrizmas, nekantrumas ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, kurie gali didinti polinkį į priklausomybę. Alkoholio vartojimas taip pat gali būti vienas iš būdų kovoti su neigiamomis emocijomis, stresu ar psichologinėmis problemomis. Nedarbas ir prasta materialinė padėtis, socialinė izoliacija ir aplinkos spaudimas vartoti alkoholį yra taip pat svarbūs rizikos veiksniai, sąlygojantys priklausomybės alkoholiui atsiradimą.
Alkoholizmas šeimoje yra viena iš sudėtingiausių socialinių problemų, kuri įtakoja ne tik priklausomą asmenį, bet ir visą šeimos sistemą. Alkoholizmas ne tik kenkia asmens sveikatai ir gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ilgalaikį emocinį, psichologinį ir socialinį poveikį visiems šeimos nariams, įtakoja jų fizinę, psichinę ir emocinę gerovę. Todėl socialinis darbas, dirbant su alkoholizmu sergančiais asmenimis, turi apimti, ne tik priklausomo asmens individualų gydymą, bet ir visų šeimos narių paramą bei terapiją.
Priklausomybė alkoholiui dažnai būna susijusi su stigmomis, nepasitikėjimu ir neigimu, todėl, teikiant pagalbą šeimai, pirmiausia būtina sukurti pasitikėjimo ir saugumo atmosferą. Tai reikalauja atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo įgūdžių, gebėjimo klausytis ir suprasti bei suteikti klientui erdvę atvirai kalbėti apie savo problemas. Pirmasis žingsnis socialiniame darbe dirbant su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis – tai šeimos problemų įvertinimas. Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turi įvertinti kokie santykiai egzistuoja tarp šeimos narių ir kaip alkoholis paveikė šeimos funkcionavimą, kaip veikia vaikų emocinę, psichinę ir fizinę sveikatą, ir ar vaikams reikalinga papildoma pagalba, ar priklausomas asmuo pripažįsta problemą ir yra pasirengęs gydytis, ir kokios paslaugos jam reikalingos. Remiantis šiuo įvertinimu, atvejo vadybininkas kartu su šeima ir kitais specialistais parengia pagalbos planą, kuris apima:
• Priklausomo asmens gydymą ir reabilitaciją.
• Šeimos terapiją, siekiant pagerinti santykius ir sukurti sveiką komunikaciją,
• Psichosocialinę pagalbą šeimos nariams, kuri padėtu susidoroti su emociniu ir psichologiniu poveikiu.
Socialinis darbas su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis kelia daugybę iššūkių, tiek dirbant su priklausomu asmeniu, tiek su šeimos nariais. Teikiant socialinę pagalbą šeimai dažniausiai susiduriama su šiomis problemomis:
• Priklausomybės neigimas. Priklausomam asmeniui gali būti sunku pripažinti savo problemą bei įvertinti jos rimtumą ir norėti keistis. Dažnai vyrauja stereotipas, kad alkoholizmo problemą turi tie, kurie jau pasiekė dugną. Priklausomybės neigimas – tai melavimas sau pačiam apie tai, kad geba kontroliuoti alkoholio vartojimą ir yra pajėgus savarankiškai su viskuo susidoroti. Tai apsunkina darbą ir reikalauja daug pastangų iš pagalbą teikiančių specialistų, kad šis asmuo atrastų motyvaciją įsitraukti į gydymo procesą.
• Šeimos pasipriešinimas. Probleminės situacijos neigimas – viena ryškiausių alkoholizmo problemą turinčios šeimos bruožų. Įprastai šeimos nariai mėgina savo jėgomis sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą“, jaučia kaltę, bejėgiškumą, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa ne tokie svarbūs. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į priklausomo asmens problemų sprendimą. Dažnai stebimas stiprus šeimos narių siekimas išsaugoti balansą bei sukurti tobulos šeimos įvaizdį savo aplinkoje – jie nekalba apie tai su kitais žmonėmis, visais būdais stengiasi išsaugoti priklausomo šeimos nario reputaciją, dangsto priklausomo žmogaus elgesio pasekmes, todėl dažnu atveju atsiranda apsipriešinimas siūlomai pagalbai. Tokioje šeimoje alkoholiu piktnaudžiaujančio asmens elgesys ir poreikiai tampa šeimos gyvenimo centru – taip artimieji tampa kopriklausomi (t.y. netiesiogiai priklausomi).
• Emocinis ir psichologinis stresas. Alkoholizmas šeimoje labai išvargina artimuosius ir sukelia nuolatinį stresą, įtampą ir nežinią. Apsvaigusio asmens elgesys yra nenuspėjamas, tad santykius šeimoje gadina nusivylimai – alkoholikas lengvai pamiršta įsipareigojimus, praleidžia suplanuotus susitikimus ar kitus svarbius įvykius, nevykdo pažadų mesti gerti, nesilaiko susitarimų. Tokioje šeimoje augantys vaikai nuolat patiria baimę ir įtampą, turi žemą savivertę, dažnai jaučia gėdą ir kaltę dėl šeimos problemų, ko pasėkoje patiria elgesio ir mokymosi sunkumų, padidėja priklausomybių rizika suaugus, atsiranda socialinių santykių kūrimo problemos.
• Finansinės ir teisinės problemos. Alkoholį vartojančio asmens artimiesiems tenka didesnė finansinė našta, kadangi alkoholiui išleisti pinigai neprisideda prie šeimos gerovės ir jos poreikių užtikrinimo. Finansinės problemos tampa dar vienu įtampos šaltiniu šeimoje. Nuolatinis alkoholio vartojimas negatyviai įtakoja ir priklausomo asmens elgseną, o tai sąlygoja neigiamų pasekmių atsiradimą, tokių kaip darbo praradimas, skolos, baudos, įvairūs teisėtvarkos pažeidimai, kurie dar labiau apsunkina šeimos biudžetą.
Alkoholizmas šeimoje yra sunkus iššūkis, tačiau atvejo vadybos procesas gali padėti šeimai pasiekti ilgalaikį pokytį, sumažinti alkoholizmo padarinius ir stiprinti šeimos narių gerovę. Svarbiausia yra visapusiška pagalba ir supratimas, kad kiekvienas šeimos narys turi savo unikalią situaciją.
Zarasų rajono socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai tarnybos atvejo vadybininkė Erika Ilčiukienė
