Socialinio darbo esmė – padėti žmogui atkurti ar stiprinti jo gebėjimus savarankiškai tvarkytis gyvenimo sunkumų akivaizdoje. Vis dėlto daugelio klientų problemos yra kompleksinės: skurdas, sveikatos sutrikimai, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, socialinė izoliacija ir pan. Tokiose situacijose vienos institucijos pagalba dažnai nepakankama – reikalingas koordinuotas įvairių sektorių įsitraukimas.
Socialinis darbas šiandien neįsivaizduojamas be bendradarbiavimo. Vienos institucijos ribose sprendimų dažnai nepakanka – žmogaus gyvenimo situacijos yra kompleksinės, o problemos susipina tarpusavyje. Čia ir atsiranda atvejo vadybos esmė – sujungti visus, kurie gali padėti, į vieną komandą, veikiančią dėl konkretaus žmogaus.
Atvejo vadyba nėra tik administracinė funkcija ar formalus procesas. Tai – gyvas bendradarbiavimo mechanizmas, kuris padeda skirtingoms institucijoms veikti kryptingai ir koordinuotai. „Atvejo vadyba – tai tiltas tarp sistemos ir žmogaus“.
Vadybininkas tampa tuo asmeniu, kuris užtikrina, kad informacija neliktų stalčiuje, kad kiekvienas specialistas žinotų savo vaidmenį, o klientas gautų realią pagalbą, o ne tik pažadus. „Atvejo vadybininko darbas – sujungti žmones, kurių tikslas tas pats, bet keliai skirtingi“. Šis procesas reikalauja ne tik kompetencijų, bet ir žmogiškų savybių – gebėjimo išgirsti, derinti, įtikinti ir išlaikyti pasitikėjimą tarp institucijų.
Atvejo vadyboje viskas prasideda nuo susitikimo – tiesiogine prasme. Prie vieno stalo susėda socialinis darbuotojas, mokyklos atstovas, sveikatos specialistas, galbūt pareigūnas ar psichologas. Kiekvienas mato situaciją iš savo pusės, bet tik bendras pokalbis leidžia pamatyti visumą. „Kai išgirstame vieni kitus, pradedame kalbėti ne apie problemas, o apie sprendimus“. Tokie susitikimai sukuria erdvę ne tik planuoti pagalbą, bet ir dalintis atsakomybe. Tai bene svarbiausias bendradarbiavimo iš atvejo vadybos pusės principas – pagalba turi būti koordinuota, o ne dubliuojama. Viena institucija negali prisiimti visko, bet kartu jos gali daug daugiau nei atskirai.
Bendradarbiavimas skamba gražiai, bet praktikoje jis kelia nemažai iššūkių. Vienas jų – informacijos dalijimasis. Duomenų apsauga, skirtingos informacinės sistemos, institucijų baimė „peržengti savo ribas“ dažnai trukdo matyti visą žmogaus situaciją. „Kartais atrodo, kad visi norime padėti, bet kiekvienas stovime už savo tvoros“. Kitas iššūkis – institucinis pasitikėjimas. Bendradarbiavimas negali būti efektyvus, jei trūksta abipusio pagarbos ir bendrų tikslų suvokimo. Kai kuriems specialistams vis dar sunku priimti, kad sprendimai turi būti priimami kolegialiai, o ne vienos įstaigos nuožiūra.
Atvejo vadybos sėkmę lemia ne projektai ar įrankiai, o bendradarbiavimo kultūra. Tai reiškia gebėjimą:
• pasidalinti informacija, net jei tai nepatogu;
• išklausyti kitą, net jei jo požiūris skiriasi;
• pripažinti, kad kiekviena institucija turi savo stiprybes;
• matyti žmogų, o ne tik jo problemą.
Kai šie principai tampa darbo kasdienybe, atvejo vadyba iš formalaus proceso virsta realiu pagalbos modeliu. Tokiu, kuriame visos grandys – nuo savivaldybės iki bendruomenės – veikia kaip viena komanda.
„Atvejo vadyba išmoko mus kalbėtis. Ir kai pradedi kalbėtis – atsiranda sprendimai“.
Atvejo vadyba – tai ne dokumentai, o žmonės. Ne susitikimų protokolai, o bendras tikslas padėti žmogui išsilaikyti, sustiprėti, atsistoti ant kojų.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas šiuo požiūriu tampa ne priedu prie socialinio darbo, o jo šerdimi. Kai institucijos susitinka dėl žmogaus, o ne dėl formos, tuomet pagalba tampa gyva, o pokyčiai – tikri.
Zarasų rajono socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai tarnybos atvejo vadybininkė Laura Adamonienė
