Visuomenėje plačiai skelbiama, kad šeima – tai visuomenės pamatas, o kiekvienas vaikas turi teisę augti saugioje ir mylinčioje aplinkoje. Deja, net stipriausios šeimos kartais susiduria su iššūkiais, kai dėl patiriamų sunkumų tėvams tampa sunku užtikrinti vaikų visapusišką gerovę. Daugelis šeimų susiduria ne su viena, o su visa virtine tarpusavyje susijusių problemų. Dažniausiai tai susiję su smurtu artimoje aplinkoje, tėvų alkoholio vartojimu, nepilnamečių psichiką veikiančių medžiagų vartojimu, vaikų nepriežiūra, tėvų patiriamais vaikų auklėjimo sunkumais, socialinių bei tėvystės įgūdžių stoka ir kitomis krizinėmis situacijomis (pavyzdžiui, skyrybomis, šeimos nario netektimi ar finansiniais sunkumais), kurios ne tik ardo tarpusavio santykius, bet ir kuria įtemptą bei nesaugią atmosferą namuose. Darbinė praktika parodė, kad šeimos problemos dažnai užsitęsia ne vienerius metus ir galiausiai tampa tarsi neatsiejama šeimos narių kasdienybės dalimi. Tokiose šeimose prarandamas tarpusavio pasitikėjimas, išnyksta darna, o labiausiai kenčia tie, kurie mažiausiai kalti – vaikai.
Jau septynerius metus (nuo 2018 m. liepos 1 d.) Lietuvoje taikomas atvejo vadybos procesas sunkumus patiriančioms šeimoms, kurioje auga nepilnamečiai vaikai, siekiant užtikrinti kompleksinę pagalbą. Dažnu atveju, vaiko teisių gynėjams, nustačius vaiko teisių pažeidimus šeimoje, į pagalbą šeimai pasitelkiama atvejo vadyba, o atvejo vadybininkas tampa šeimos pagalbos koordinatoriumi. Atvejo vadyba socialinių paslaugų įstaigoje – tai individualizuota pagalbos sistema, skirta šeimai, susiduriančiai su įvairiomis socialinėmis, psichologinėmis ar kitomis problemomis. Šis metodas užtikrina, kad visa pagalba būtų teikiama koordinuotai, kompleksiškai bei orientuota į šeimos poreikius. Atvejo vadyba leidžia sujungti visas pastangas į bendrą bei kryptingą pagalbos planą, taip leidžiant pagalbos gavėjams (vaikams ir jų tėvams) stiprinti pačių dalyvavimą sprendžiant savo pačių situaciją/problemas. Atvejo vadybininko vaidmuo šiame procese esminis – jis atlikdamas pagalbos vaikui (šeimai) poreikio vertinimą bei identifikavęs socialinės rizikos veiksnių lygį bei nustatęs kompleksinės pagalbos poreikį, organizuoja ir koordinuoja pagalbą šeimai. Jis tampa atsakingas, kad visi atvejo vadybos procese dalyvaujantys specialistai veiktų kaip komanda, kuri būtų orientuota į žmogaus/šeimos poreikius. Atvejo vadybininkas tampa ne tik koordinatoriumi, tačiau ir tarpininku, kuris padeda šeimos nariams ne tik suvokti savo situaciją, bet ir išgryninti pagalbos tikslus, kartu su šeima sudaryti individualų pagalbos planą, tarpininkauti tarp šeimos narių ir kitų institucijų, padedant šeimai gauti reikiamas paslaugas (socialines, sveikatos, švietimo, teisinės pagalbos). Efektyvus pagalbos šeimai teikimas neatsiejamas nuo nuolatinio atvejo vadybininko bendradarbiavimo su įvairių institucijų atstovais – vaiko teisių apsaugos, sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos, socialinės apsaugos ir nevyriausybinių organizacijų specialistais. Pagrindinis atvejo vadybininko tikslas yra ne tik padėti spręsti konkrečią problemą, bet ir siekti ilgalaikių pokyčių, stiprinant šeimos funkcionalumą ir gebėjimą ateityje savarankiškai spręsti gyvenimo sunkumus. Pagalba šeimai gali būti teikiama net ir tuo atveju, kai nėra nustatyta vaiko teisių pažeidimų. Pagalbos procesą gali inicijuoti patys tėvai, kai pastebi, kad jiems sunku susitvarkyti su vaiko auklėjimo, elgesio ar emociniais sunkumais. Taip pat kreiptis gali ir mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos ar kitos organizacijos, pastebėjusios, kad šeimai reikalingas papildomas palaikymas. Darbinė praktika parodė, jog laiku suteikta pagalba padeda atkurti šeimos narių tarpusavio ryšį, stiprinti tėvystės įgūdžius ir grąžinti šeimai pasitikėjimą savo jėgomis ir išvengti problemų pasikartojimui ateityje. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai net ir akivaizdžiai smurtą ar priklausomybes patiriančios šeimos atkakliai neigia turinčios problemų. Smurto artimoje aplinkoje atvejai – itin jautrūs. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nukentėję asmenys noriai priims specialistų pagalbą. Deja, tikrovė dažnai kitokia – smurto aukos, tikėdamos skriaudėjo pasikeitimu, pateisina jo elgesį ir grįžta į pavojingą aplinką kartu su vaikais. Todėl tokiose sudėtingose situacijose atvejo vadybininkui tenka itin sunkus uždavinys – motyvuoti žmogų pripažinti problemą, imtis pokyčių ir siekti saugesnės aplinkos sau bei vaikams. Kai pagalba nėra priima iš karto, ji reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir jautrumo, gebėjimo suprasti kito žmogaus ribas. Todėl atvejo vadybininkas, net susidūręs su pagalbos atsisakymu, nenustoja tikėti, kad pokyčiai įmanomi. Jis būna šalia, nuolat informuoja ir primena apie galimybę kreiptis, taip kuriant santykį, pagrįsta pasitikėjimu ir pagarba.
Svarbu pabrėžti, kad atvejo vadyba nėra šeimos kontrolės forma – tai konstruktyvus bendradarbiavimu grįstas procesas, kurio tikslas nėra bausti ar nurodinėti, bet padėti šeimai įveikti sunkumus ir stiprėti.
Zarasų rajono socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai tarnybos atvejo vadybininkė
Inga Vasiliauskienė
