Pagalbą žmogui teikiančių profesijų aukščiausias tikslas – šeimos ir vaiko gerovė. Specialistai – psichologai, globos koordinatoriai, psichoterapeutai, atvejo vadybininkai ar socialiniai pedagogai šio tikslo siekia stiprindami savarankiškumą ir įgalindami, ugdydami gebėjimą susidoroti su iškilusiais sunkumais, sudarydami sąlygas saugiam ir oriam gyvenimui sociume. Viena pagalbos profesijų – socialinis darbas, kuomet specialistai organizuodami pagalbą šeimai, kasdieną susiduria su sudėtingomis, emociškai įtemptomis situacijomis. Paslaugų organizavimo procese įgauna svarbą pagalbos teikėjų kompetencija – ne tik jų įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir vertybinės orientacijos, turimos patirtys, matymas. Kiekvienam iš mūsų patirti sunkumus nuolatinio virsmo kontekste – įprasta ir normalu. Tačiau kartais profesionalui susidūrus su atveju ar kritine situacija sprendimą rasti būna sunku, arba atrodo, sprendimo nėra išvis, juntamas „pakibimas“ ir nežinojimas, kas padėtų išlikti profesionaliems, išvengti perdegimo. Siekiant palaikyti profesinį efektyvumą, emocinę pusiausvyrą ir kokybišką paslaugų teikimą, specialistams būtina refleksija bei nuolatinis mokymasis iš patirties: socialiniai darbuotojai privalo išlaikyti ir puoselėti profesinį gebėjimą priimti sprendimus. Specialistui „neužstrigti“ ir rasti tinkamą sprendimą pagalbos teikimo procese gali padėti žvilgsnis į situaciją iš šalies, leidimas pamatyti, kaip atvejis atsispindi kitų profesionalų akimis.
Vienas iš veiksmingiausių būdų palaikyti profesionalumą socialiniame darbe – intervizijos metodas. Intervizijos – tai kolegų savitarpio konsultavimosi forma, atsiradusi kaip alternatyva tradicinei supervizijai. Skirtingai nuo supervizijos, kur procesą veda specialiai paruoštas supervizorius – išorės ekspertas, intervizijoje visi dalyviai yra lygūs – nėra hierarchijos ar eksperto vertinimo. Terminas „intervision“ (angl., vok. kalbose) – verčiamas kaip tarpusavio matymas arba „matymas iš vidaus“, kuomet kolegos susitikimų metu analizuoja situacijas darbe, dalijasi patirtimi ir teikia vieni kitiems grįžtamąjį ryšį.
Kolegų intervizijos metodo ištakos nukelia į XX a.6 – 7-o dešimtmečio Vakarų Europą (Nyderlandai, Vokietija ir Skandinavija), kuomet pradėtos taikyti supervizijos – didelis dėmesys buvo skiriamas komandinio darbo kultūrai, lygybei ir savitarpio pagalbai tarp paramą šeimai ir vaikui teikiančių specialistų. Intervizijos gi esmė – sudaryti sąlygas specialistams mokytis vieniems iš kitų, reflektuoti profesinę patirtį ir ieškoti sprendimų be išorinio eksperto (supervizoriaus). Į Lietuvą intervizijos idėja atkeliavo apie 2000-uosius metus, kartu su supervizijos plėtra socialinio darbo srityje. Užsienio supervizoriai pristatė interviziją kaip paprastą, kolegišką būdą tobulėti tarp supervizijų sesijų. 2005–2015 m. metodas pradėtos taikyti vis plačiau – socialinių paslaugų centruose, vaikų dienos centruose, švietimo įstaigose. Parengus metodines rekomendacijas
apie intervizijų taikymą praktikoje, jos tapo neatsiejama profesinės refleksijos kultūros dalimi pagalbą teikiančiose organizacijose ir įstaigose, darbo kokybės stiprinimo priemone, komandinio bendradarbiavimo bei profesinio tobulėjimo įrankiu.
Intervizija – tai struktūruotas procesas, kai tos pačios profesijos specialistai susitinka aptarti darbo situacijų, pasidalyti patirtimi, pasikonsultuoti tarpusavyje ir kartu ieškoti sprendimų. Tai kolegiškas profesinės refleksijos ir savitarpio mokymosi metodas, grindžiamas lygybės, pasitikėjimo ir konfidencialumo principais. Skirtingai nuo supervizijos, kurioje procesą veda specialiai paruoštas supervizorius, intervizijoje visi dalyviai lygūs – kiekvienas gali pristatyti savo atvejį ar būti moderatoriaus vaidmenyje paeiliui, kelti klausimus ir teikti įžvalgas.
Kaip tai veikia praktikoje? Kad intervizija būtų paveiki ir pasiektų savo tikslą, grupei būtina laikytis „žaidimo taisyklių“, kurios turi aiškią struktūrą, pradžią ir pabaigą. Įstaigoje kolegų grupė (optimalus grupės dydis nuo 4 iki 8 darbuotojų ) aptaria laiką ir susibūrimų periodiškumą: intervizijos sesijos gali trukti 1–2 valandas ir reguliariai – kartą per mėnesį ar rečiau, kas kelias savaites. Kiekvienos sesijos metu sutartinai pasiskiriama „vaidmenimis“ – parenkamas intervizijos moderatorius ir atvejo pateikėjas. Yra siūlomi įvairūs intervizijos modeliai, tačiau dažniausiai ji vyksta tokia seka:
1. Atvejo pristatymas – vienas grupės dalyvis pateikia situaciją iš savo darbo praktikos;
2. Klausimų etapas – kiti grupės nariai užduoda klausimus, siekdami geriau suprasti situaciją;
3. Refleksijos etapas – kolegos dalijasi mintimis, įžvalgomis, panašia patirtimi, savo matymu;
4. Sprendimų paieška – grupė saugioje aplinkoje leidžia atvirai kalbėti apie galimus veiksmus ar alternatyvas, ieškoti kūrybinių sprendimų;
5. Apibendrinimas – pristatantis dalyvis pasirenka, kokias idėjas ar sprendimą panaudos praktikoje.
Intervizijos nauda specialistams vertinama tiek asmeninio profesinio tobulėjimo tiek geresnės pagalbos kultūros kūrimo organizacijoje prasme. Intervizijos metodas specialistams padeda:
– mažinti emocinę įtampą ir perdegimo riziką;
– stiprinti komandinį ryšį ir bendrą atsakomybę už darbo kokybę;
– tobulinti, atsirinkti geriausius profesinius sprendimus remiantis kolegų patirtimi;
– skatinti kūrybiškumą ir savirefleksiją;
– kurti atvirą ir palaikančią organizacijos kultūrą.
Taigi intervizijos metodas socialiniams darbuotojams šiandien tampa ne tik profesinio tobulėjimo, bet ir emocinės gerovės, žmogiškojo ryšio stiprinimo procesu, profesinės paramos ir mokymosi metodu. Ji stiprina socialinių darbuotojų bendruomeniškumą, padeda įveikti profesinius sunkumus ir skatina nuolatinį profesinį augimą. Tai procesas, kuriame kiekvienas dalyvis mokosi iš kito.
Zarasų rajono socialinių paslaugų centro
Socialinė darbuotoja Vaiva Sukavičienė
