Paspirtukas šiandien daugeliui vaikų ir paauglių tapo ne tik pramoga, bet ir savarankiškumo, nepriklausomybės simboliu. Tai svarbus jausmas, kaip pats gali pasirinkti kryptį, judėti savarankiškai ir būti labiau atsakingas už save. Juo galima pasiekti mokyklą, draugus ar būrelius. Tačiau kartu su šiuo laisvės pojūčiu atsiranda ir didesnė atsakomybė bei pavojai, kurių vaikai dar ne visada geba tinkamai suprasti, ypač jaunesnio amžiaus dėl savo raidos ypatumų.
Vaikai dažnai gyvena dabarties emocija – jiems svarbu smalsumas, įspūdžiai, draugų dėmesys, noras išbandyti save, priklausimas tam tikrai grupei. Dažnai nejaučia realaus pavojaus ir negali adekvačiai įvertinti situaciją. Vaikų elgesį ir saugumo supratimą gatvėje stipriai veikia jų psichologinė raida. Vaikystėje ir paauglystėje smegenys dar nėra pilnai subrendusios, ypač ta dalis, kuri atsakinga už planavimą, rizikos vertinimą ir impulsyvumo kontrolę. Todėl jie dažnai sprendimus priima greitai, remdamiesi emocijomis, o ne pasekmių įvertinimu. Jiems būdingas „čia ir dabar“ mąstymas – svarbiausia tai, kas vyksta šiuo momentu, o galimos pasekmės atrodo nerealios ir tolimos.
Paauglys nori vis daugiau patirti naujovių, išbandyti ribas ir įrodyti savo savarankiškumą. Tai natūrali paauglio raidos dalis, tačiau ji didina rizikingą elgesį gatvėje. Jie ne visada sąmoningai ignoruoja saugumą – dažniau taip yra todėl, kad nėra pakankamai išlavinę savo gebėjimą realiu laiku įvertinti pavojų. Jiems gali atrodyti, kad viskas yra valdoma, kad nelaimės nutinka tik kitiems, o jie patys visada spės sureaguoti ir sukontroliuoti situaciją. Todėl šiame laikotarpyje tėvų vaidmuo – labai reikšmingas, būtent jie turi ne tik nustatyti aiškias ribas, bet ir nuolat ugdyti jų atsakomybės jausmą bei padėti geriau suprasti galimas rizikas ir pavojus.
Vairuotojai vairuodami mašiną po sunkios darbo dienos, galvoja apie šeimą, problemas. Staiga netikėtai prieš automobilį išriedėjęs vaikas su paspirtuku sukelia milžinišką įtampą ir baimę. Automobilio neįmanoma sustabdyti akimirksniu, tačiau vaikams dažnai atrodo, kad vairuotojas visada spės sureaguoti. Realybėje kiekvienas žmogus turi savo reakcijos laiką. Pavojingos situacijos gali kilti labai greitai, ypač kai vaikas neapsidairo prieš perėją, netikėtai pakeičia kryptį ar važiuoja nekreipdamas dėmesio į aplinką. Didelė rizika atsiranda tada, kai paspirtuku važiuojantis vaikas klauso muzikos ausinėse arba žiūri į telefoną. Tuomet sumažėja gebėjimas girdėti garsus, pastebėti kitus žmones, bei reakcijos laikas dar trumpėja. Net ir tada, kai avarija neįvyksta ir nelaimės pavyksta išvengti, vairuotojas jaučia stiprų emocinį sukrėtimą. Daugelis vairuotojų prisipažįsta, kad tokie vaizdai ilgam išlieka atmintyje, kelia nerimą ir baimę.
Vis dažniau paspirtuką vaikai suvokia kaip žaislą, o ne kaip transporto priemonę. Važinėja dviese, lenktyniauja, staiga išvažiuoja tarp pėsčiųjų ar važiuoja šaligatviais nekreipdami dėmesio į aplinkinius. Tokiose situacijose pavojų patiria ne tik vaikas, bet ir kiti žmonės. Vyresnio amžiaus asmenims ar mažam vaikui netikėtas susidūrimas gali sukelti ne tik fizinius sužeidimus, bet ir ilgalaikę baimę bei nerimą. Svarbu suprasti, kad neatsargus elgesys gatvėje paveikia ne tik patį vaiką, bet ir aplinkinius žmones: vairuotojus, pėsčiuosius ir vaikų tėvus. Tėvai ir suaugusieji turi vaikui nuolat aiškinti, kad gatvė nėra vieta neatsargiam elgesiui su paspirtuku. Saugumo taisyklės turi tapti kasdienio bendravimo dalimi. Svarbu ne tik drausti, bet ir ramiai paaiškinti, kodėl tam tikras elgesys gali būti pavojingas.
Vaikai labai daug mokosi stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvai tampa elgesio pavyzdžiu. Jei tėvai patys naudojasi telefonu vairuodami, eidami per gatvę nepaiso taisyklių, vaikas supranta, kad saugumas nėra toks svarbus dalykas. Jokie pamokymai neveikia vaikų taip stipriai kaip suaugusiųjų pavyzdys. Vaikams svarbu matyti atsakingą elgesį kasdienėse situacijose. Reikia kalbėti ne tik apie traumas ar baudas, bet ir apie žmonių jausmus. Vaikas turi suprasti, kad vienas neatsargus elgesys gali sukelti stiprų emocinį sukrėtimą kitam žmogui. Po nelaimių vairuotojai dažnai ilgai išgyvena kaltę, nerimą, nemigą, baimę vairuoti. Net jei žmogus nėra kaltas dėl įvykio, jis gali nuolat galvoti, kad galėjo padaryti kitaip. Nemažai svarbus ir tėvų jausmai, išgyvenimai po įvykio.
Gydytoju teigimu, dauguma sužalojimų patirtu važiuojant paspirtuku ne nuo susidūrimo su automobiliu, o pačiam nesaugiai griūnant paspirtukininkui. Saugumas prasideda ne gatvėje, o šeimoje. Šeimoje formuojasi pirmieji vaiko įpročiai, požiūris į taisykles ir atsakomybę už savo elgesį ir veiksmus. Kai tėvai domisi, kur vaikas važiuoja, eina, su kuo leidžia laiką, primena dėvėti šalmą, liemenę, moko sustoti prieš perėją, nulipti nuo paspirtuko, kertant gatvę paaiškina, kodėl tai svarbu, vaikas geriau supranta saugaus eismo elgesio prasmę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad patys tėvai rodo atsakingo elgesio pavyzdį kasdieninėse situacijose. Augdamas tokioje aplinkoje vaikas jaučiasi ne kontroliuojamas, o saugomas ir prižiūrimas su rūpesčiu. Tai stiprina pasitikėjimą tarp vaiko ir tėvų, mažina pasipriešinimą taisyklėms, didina atsakomybės jausmą ir empatiją. Vaikai galvoti ne tik apie save ir savo poreikius bei norus, bet ir apie kitų žmonių saugumą bei jausmus.
Šiandien kiekvienas iš mūsų esame bendros eismo kultūros dalis. Kuo daugiau gatvėse bus pagarbos, dėmesingumo ir supratimo vienas kitam, tuo saugesni jausimės visi: vaikai, vairuotojai ir pėstieji. Laisvė važiuoti paspirtuku gali būti graži ir naudinga patirtis, tačiau ji turi eiti kartu su atsakomybe, saugumu, rūpesčiu savimi ir pagarba kitam žmogui.
Parengė: Zarasų rajono socialinių paslaugų centro psichologė Nelia Valentanavičienė
