Šiandieninė visuomenė kaustoma įvairaus pobūdžio problemų – ekonominių, politinių, socialinių. Mes, socialiniai darbuotojai – savo tiesioginiu darbu padedame visuomenės nariams šias problemas spręsti. Esame specialistai, kurie ne tik turi turėti pakankamai žinių, gebėjimų ir įgūdžių, pasižymėti kompetentingumu bei pozityvia nuostata, nuolat mokytis ir tobulintis, bet ir turime gebėti atlaikyti nemažą bendravimo ir bendradarbiavimo psichologinį krūvį, būti energingi ir iniciatyvūs, empatiški ir ištvermingi, atkakliai siekti tikslo, tikėti savo darbo reikšmingumu ir sėkme, atiduoti jam visas jėgas. Socialinio darbuotojo veikla – sudėtinga, kompleksinė, o darbo rezultatai dažnai sunkiai prognozuojami. Dėl nuolatinio kontakto su klientais, jų problemomis ir rūpesčiais, profesinis nuovargis tampa viena aktualiausių socialinio darbo profesinės raidos problemų, o jei sudėtingose situacijose iškylantis stresas neįveikiamas, kyla perdegimo sindromo grėsmė. Jo poveikis gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių ne tik pačiam darbuotojui, jo šeimai, bet ir organizacijos, kurioje dirba, veiklai, o žinant socialinio darbo misiją – dar plačiau – visuomenės gerovei.
Kolega, ar Tau pažįstamos šios frazės? „Reikia dar truputį pakentėti, viskas išsispręs…“, „Gal po atostogų praeis…“, „Neturiu motyvacijos darbui..“, „Neberandu sprendimų tam tikrai situacijai spręsti..“, „Po savaitgalio jaučiuosi nepailsėjęs, bloga nuo minties, kad pirmadienį vėl į darbą…“. Tuomet reikėtų susirūpinti. Tai galimai ne paprastas nuovargis, kuris išgaruos po gero miego ar savaitgalio. Priešingai – jei nieko nedarysi, jis tik gilės, virsdamas lėtiniu išsekimu, motyvacijos praradimu ir rimtais sveikatos sutrikimais.
2023 metais Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos (LSDA) užsakymu atliktas žvalgomasis tyrimas atskleidė, kad socialinių paslaugų sferos darbuotojai patiria perdegimą darbe. Anot LSDA prezidentės Jūratės Tamašauskienės, ankščiau socialiniai darbuotojai buvo skatinami pasirūpinti savimi patys, ieškoti sau tinkančių pagalbos priemonių, o dabar požiūris kinta, teigiama, kad tai visos profesijos iššūkis, kurio nereikėtų palikti spręsti kiekvienam socialiniam darbuotojui individualiai.
Perdegimas socialiniame darbe yra rimta problema, bet ją galima suvaldyti, jei bus atsižvelgiama tiek į organizacinę, tiek į individualią gerovę. Organizacijos lygmeniu rekomenduojama sukurti palaikančią darbo aplinką, skatinti komandiškumą, užtikrinti pakankamus resursus ir tinkamą atlyginimą, esant galimybei, skatinti lankstų darbo grafiką bei užtikrinti reguliarias supervizijas. Asmeniniu lygmeniu rekomenduojama rūpintis savimi (sportuoti, užsiimti mėgstama veikla, kas padės atitraukti mintis nuo darbo), išmokti nustatyti ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, nebijoti ieškoti pagalbos, kalbėtis su kolegomis. Gerų santykių su kolegomis darbe užmezgimas ir palaikymas yra puiki profesinio perdegimo prevencijos priemonė. Trumpas skambutis kolegai, keli sakiniai apie vienos ar kitos veiklos atlikimą ne tik padės geriau suprasti, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį, bet ir puikiai nuteiks visai dienai.
Artėjančiais Naujais 2026 metais noriu palinkėti visiems būti sveikiems. Ypatingai kviečiu atkreipti dėmesį į mūsų, socialinių darbuotojų – profesionalų, emocinę sveikatą. Būkime bendruomeniški, atkreipkime dėmesį į bendradarbio pasikeitusį elgesį, nebeįveikiamą jo nuovargį, energijos stoką, sumažėjusią motyvaciją darbui, dingusį entuziazmą (net ankščiau mėgiamoms veikloms/užduotims) ir kitokias neįprastas tam žmogui reakcijas bei būsenas. Taip pat rūpinkimės savimi, pastebėkime ankstyvus savijautos blogėjimo ženklus ir imkimės veiksmų juos užkardyti, nes tik emociškai sveikas socialinis darbuotojas bus pasiruošęs kokybiškai ir pilnavertiškai atstovauti savo profesiją.
Zarasų rajono socialinių paslaugų centro
socialinė darbuotoja, darbui su šeimomis Svetlana Šileikienė
