Motinystė – vienas svarbiausių pokyčių moters gyvenime. Tai naujas vaidmuo, kuriam prisiimant atsiranda pokyčiai moters tapatume, reikalaujantys psichologinio, socialinio ir praktinio prisitaikymo. Kiekvienos moters motinystės patirtys yra unikalios, jas veikia aplinka, socialinė padėtis, palaikymo tinklai ir visuomenės nuostatos. Tačiau kai motinystę reikia suderinti su intelekto negalia, atsiranda papildomų iššūkių – abejonių, kliūčių ir sisteminių ribojimų. Istoriškai moterims su intelekto negalia buvo ribojamos teisės į seksualumą, reprodukciją ir šeimos kūrimą, o tokie asmenys visuomet laikyti labiausiai pažeidžiami. Deja, tokio pažeidžiamumo aspektas neretai tampa pagrindu riboti motinystės galimybes, o ne jas palaikyti.
Sąveikos teorijos principai padeda geriau suprasti, kaip motinystės patirtys yra formuojamos įvairių tapatybės aspektų sankirtose – lyties, negalios, moteriškumo ir kitų socialinių veiksnių įtakoje. Analizuojant motinystės konstravimą galima įžvelgti daugiasluoksniškumą: motinystė gali išaukštinti moterį ir suteikti jai vertingą socialinę perspektyvą, tačiau tuo pačiu gali būti įrankis marginalizacijai, kai neatitinkama „geros mamos“ idealams. Tradiciškai visuomenėje „gera mama“ siejama su nuolankumu, rūpestingumu ir pasiaukojimu, o idealizuojant motinystę pamirštami socialiniai, ekonominiai bei emociniai veiksniai, taip pat įtakojantys sėkmingą motinystės vykdymą.
Taigi motinystė – tai ne vien biologinė funkcija, bet ir socialinis konstruktas, veikiamas visuomenės lūkesčių, normų bei asmeninių savybių. Moterys su intelekto negalia dažnai patiria diskriminaciją ir susiduria su kliūtimis įgyvendinant motinystės vaidmenį. Praktikoje šių moterų patirtys dažnai vertinamos pagal stereotipinius lūkesčius, o ne pagal realius gebėjimus, todėl kyla dviguba diskriminacija – dėl lyties ir negalios. Stigmatizuotos nuostatos neigiamai veikia moterų savivertę, savigarbą ir galimybes būti priimtoms kaip motinoms.
Tyrimai rodo, kad moterys su intelekto negalia dažnai gyvena šeimose, kur jų poreikiai yra nuslopinami, o norai dėl santykių ar tėvystės lieka ignoruojami. Institucinis nepasitikėjimas šiomis moterimis dar labiau apsunkina motinystės realizaciją, nes jų gebėjimai dažnai vertinami ne objektyviai, o kaip rizikos veiksnys vaikui. Vaikų atėmimas ar rizikos grupių identifikavimas neretai būna pagrįstas ne faktiniais šeimos poreikiais, o negalios stereotipais.
Daugelio atliktų tyrimų duomenų analizės rodo, kad sėkmingai motinystei būtinas emocinis palaikymas ir kokybiška aplinka. Socialinio darbo požiūriu efektyviai motinystę palaikanti parama apima: aiškios ir suprantamos informacijos teikimą (lengvai suprantama kalba), socialinių įgūdžių lavinimą, pasitikėjimo stiprinimą, pagalbos tinklų kūrimą. Savipagalbos grupės, mokymai prieš ir po gimdymo, moterų balso išklausymas ir atstovavimas – visi šie elementai prisideda prie motinystės sėkmės.
Socialinių paslaugų teikimas turi remtis bendruomeniškumo, paramos mobilizavimo, atsakomybės pasidalijimo, šeimos vientisumo ir funkcionavimo principu. Tokiu būdu sudaromos sąlygos mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti šeimas, kuriant kompleksinę pagalbą, orientuotą į individualius motinų su intelektine negalia poreikius.
Teisė į motinystę yra pamatinė žmogaus teisė, apimanti teisę kurti šeimą, susilaukti ir auklėti vaikus. Nors teisiniai dokumentai užtikrina šią teisę, praktikoje motinos su negalia vis dar susiduria su diskriminacija, priverstiniais apribojimais ar ribojimais valstybės institucijų lygmenyje. Etinės dilemos kyla, kai reikia subalansuoti motinos teisę būti motina ir vaiko teisę į saugią, stabiliai augančią aplinką. Todėl prioritetas neturėtų būti vien teisė, bet kompleksinė pagalba, orientuota į šeimos vientisumo išsaugojimą.
Užsienio tyrimai rodo, kad moterys su intelekto negalia gali sėkmingai prisiimti motinystės vaidmenį, jei joms suteikiama tinkama parama. Šių tyrimų analizė leidžia išryškinti socialinio darbo svarbą: specialistai turi prisidėti prie motinystės stiprinimo, užtikrinti nuoseklų palaikymą, teikti informaciją ir lavinti socialinius įgūdžius, kartu gerbiant individualias moterų galimybes ir ribas.
Socialiniai darbuotojai darbo kelyje patiria didelius iššūkius: atsakomybę už vaiko gerovę, bendravimo kliūtis, ribotus išteklius ir nepakankamą kvalifikaciją dirbant su intelekto negalią turinčiomis motinomis. Nepaisant to, sėkmės atvejai – kai motina gali išlaikyti vaiką ir tinkamai rūpintis juo – skatina pasididžiavimą ir motyvuoja toliau tęsti darbą, pabrėžiant, kad kiekviena šeima gali būti palaikoma individualiai.
Taigi galima teigti, kad motinystės, negalios ir vaiko teisių sankirta atskleidžia tiek etines, tiek praktines dilemas. Tačiau svarbiausia yra kurti kompleksines paslaugas, teikti individualizuotą paramą, stiprinti moterų gebėjimus ir pasitikėjimą, tuo pačiu užtikrinant vaiko saugumą. Tik tokiu būdu socialinis darbas gali tapti tikru ramsčiu motinystės realizavime moterims su intelekto negalia, pripažįstant jų teisę būti motinomis, palaikant jų potencialą ir suteikiant reikiamas sąlygas šeimos augimui.
Zarasų rajono socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai tarnybos socialinė darbuotoja darbui su šeimomis
Miglė Gudelienė
