Jau du dešimtmečius dirbu socialinį darbą Zarasų rajone. Kartais pagalvoju, kad šis darbas – tarsi pašaukimas, nes gimiau rugsėjo 27-ąją, kai minima Socialinių darbuotojų diena. Pradėjusi dirbti su senyvo amžiaus žmonėmis patyriau daug šilumos – jie visuomet pasitikdavo ir išlydėdavo su gera emocija, kuri ilgai išlikdavo širdyje.
Dabar mano kelias veda į Dusetas, Antalieptę ir aplinkinius kaimus, kuriuose gyvena šeimos, kurioms reikia pagalbos. Nesvarbu, ar tai trumpas apsilankymas, ar ilgi metai, lydint šeimą iš krizės į savarankišką gyvenimą, – dažnai jaučiuosi lyg gyvenimo trenerė, aiškinanti elementarius dalykus: ką reiškia atsakomybė, kaip planuoti dieną, kaip pasirūpinti vaikais.
Dirbu ir kaip budinti globėja. Mūsų šeimoje metus gyvena mergaitė, laukianti, kol galės grįžti pas tėvus. Globa – ne herojiškas žingsnis, o širdies sprendimas. Tai darbas su pasekmėmis, kai tenka matyti, ką palieka suaugusiųjų klaidos. Tačiau tai kartu ir vilties ženklas, kad vaikas gali gauti kitokią pradžią.
Atvejo vadyba – kelias iš krizės
Esu socialinė darbuotoja darbui su šeimomis. Mano pagrindinė funkcija – teikti socialinės priežiūros paslaugas šeimai, kai taikant atvejo vadybą nustatomas kompleksinės pagalbos poreikis. Šios paslaugos apima ne tik informavimą, konsultavimą ar tarpininkavimą – dažnai tenka atstovauti šeimos nariams, palydėti ir padėti jiems įveikti sunkumus. Socialiniame darbe svarbu ne tik suprasti žmonių patiriamus iššūkius, bet ir gerai išmanyti galiojančius teisės aktus bei gebėti juos taikyti realiose situacijose.
Dirbant socialinį darbą išlikti visiškai nešališkai nėra paprasta. Viena vertus – institucijos, reikalavimai, biurokratija, kita – žmogus su savo skausmu, gėda, baime ir noru išlikti oriu. Sėkmė ateina tuomet, kai žmogus pats suvokia, kad jam reikia pagalbos. Net ir tada pokyčių kelias dažnai nebūna tiesus – pasitaiko atkryčių, grįžimo prie senų problemų. Tačiau tie, kurie atvirai pripažįsta sunkumus ir priima siūlomą pagalbą, ją įveikia greičiau. Tokie žmonės lankosi pas psichologą, dalyvauja pozityvios tėvystės kursuose, stengiasi taikyti rekomendacijas kasdienybėje. Matyti jų pastangas ir augimą – viena didžiausių šio darbo sėkmės patirčių.
Pokyčiai galėtų vykti greičiau, jei kaimo vietovėse netrūktų paslaugų. Dėl gyvenamosios vietos nuošalumo ar finansinių sunkumų ne kiekvienas sugeba savarankiškai pasiekti reikiamą pagalbą. Dažnai šeimoms trūksta ir vidinės motyvacijos – jos nemato šviesos tunelio gale ir netiki, kad jų gyvenimas gali pagerėti. Yra tekę padėti tėvams, o po keliolikos metų – jau jų vaikams, atsidūrusiems panašiose situacijose.
Svarbu suprasti, kad pokyčiai neįvyksta per trumpą laiką. Socialinis darbuotojas gali suteikti įrankius, palaikymą ir kryptį. Juk negali „apsiauti žmogaus su bėdomis batų ir eiti jo gyvenimo keliu“.
Darbas mažame miestelyje – tarp artumo ir atstumo
Mažose bendruomenėse visi vieni kitus pažįsta. Dėl gėdos ar baimės, kad „visi sužinos“, šeimoms sunkiau kreiptis pagalbos, o man nelengva pelnyti jų pasitikėjimą. Kai kuriems vietiniams esu tiesiog „sava“. Tačiau kai pasitikėjimas užsimezga – jis būna tikras. Tuomet gali dirbti atvirai ir padėti iš esmės. Žmonės išdrįsta kalbėti apie skaudžiausius dalykus – smurtą, priklausomybes, skyrybas, tėvystės sunkumus. Kai kurie pirmą kartą pajunta, kad jų iš tiesų klausosi.
Per šiuos metus sutikau daug šeimų. Kai kurios iš jų širdyje lieka visam laikui. Viena mama, kadaise bijojusi išeiti iš namų, šiandien dirba ir augina du vaikus – ji padeda moterims, išgyvenančioms skyrybas. Kita šeima po daugelio metų pagaliau įsileido psichologą ir dabar gyvena be smurto. Bendras sėkmes kartais sudaro labai tylūs, mažyčiai pokyčiai: kai šeimai nebereikia pagalbos, moteris nebeslepia mėlynių, vyras pirmą kartą pats užsiregistruoja Užimtumo tarnyboje. Tokie momentai – didžiausia padėka.
Nėra lentelės, kurioje pažymėtum, kiek vaikų liko šeimose, kiek žmonių pasveiko, kiek santykių pavyko išsaugoti. Tikrasis socialinio darbo grožis slypi paprastoje tiesoje: kai padedi vienam žmogui, keiti ne tik jo gyvenimą – keiti visos bendruomenės veidą.
Antalieptės Fausto Kiršos bibliotekoje gruodžio 9 d. prieš Šv. Kūčias ir Šv. Kalėdas susibūrėme į Adventinę popietę „Namų šviesa“ – pasikalbėti apie jaukumą, pagarbą ir meilę, apie tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą, bei apie viltį, kuri sušildo net sunkiausią dieną.
Kalbėjomės apie tai, ką kiekvienam reiškia namai, kaip juose kuriame šviesą ir ramybę, net kai už lango žiema ar nerimas širdyje.
Pynėme adventinius vainikus – viltingo laukimo simbolį, primenantį, kad po tamsos visada ateina šviesa, o kiekviena šeima gali patirti pokyčių ir naujos pradžios džiaugsmą.
ALIONA KOLESNIKOVIENĖ,
socialinė darbuotoja darbui su šeimomis
