Socialinis darbas- tai profesinė veikla, kurios metu kryptingai dirbama su žmonėmis, šeimoms ar net bendruomenėmis padedant spręsti visuomenei aktualias socialines problemas, kuomet pats asmuo ar asmenų grupės savarankiškai jų išspręsti nebegali. Socialinio darbo su šeima epicentre- vaikas, jo emocinis ir fizinis saugumas, bei visų poreikių patenkinimas. Atvejo vadybos procese socialinis darbas apima visus šeimos narius bei jiems artimą aplinką, todėl asmuo apjungiantis visas šias grupes turi turėti ne tik reikiamą žinių ir kompetencijų bagažą, tačiau ir aukštą moralinį bei vertybinį stuburą. Vienas pagrindinių sėkmingo darbo su šeima komponentų santykio kūrimas bei išlaikymas, o jis neįmanomas be abipusės pagarbos. Asmuo turi aiškiai suvokti, kad yra atsakingas už savo priimtus sprendimus, o socialinis darbuotojas gerbti jo pasirinkimus, nors kartais jie ir nesutampa su vertybinėmis nuostatomis. Socialinio darbuotojo tikslas- ugdyti šeimos atsparumą kasdieniams iššūkiams, savarankiškumą bei atsakomybę. Atkurti ir palaikyti socialinius įgūdžius, o esant poreikiui juos ugdyti. Specialistas turi ieškoti asmens asmeninių resursų, sprendžiant iškilusius sunkumus, jį palaikyti, motyvuoti ir tikėti pokyčiais, nors kartais pats asmuo abejoja savo galimybėmis. Keisti gyvenimo kryptį, pripažinti klaidas, atsisakyti priklausomybių, priimti pagalbą labai daug vidinių resursų reikalaujantys žingsniai, kuriems pasiryžta ne kiekvienas. Dažniausiai pokyčiai būna minimalūs, todėl juos pastebėti ir motyvuoti bei palaikyti žmogų būtina. Greitų rezultatų siekis, per dideli lūkesčiai, aplinkos spaudimas, didelis darbo krūvis, darbo aplinka, riboti resursai, nepastovios ar neaiškios darbo ribos socialinį darbuotoją gali „išmušti iš vėžių“ ir pastūmėti į „perdegimą”. Nuolatinis nuovargis, ilgalaikis stresas, sumažėjusi motyvacija, empatijos stoka – visa tai neigiamai veikia ir šalia esančius žmones, todėl socialiniame darbe būtinos intervizijos. Jų metu susitikę socialiniai darbuotojai dalinasi savo patirtimi, idėjomis ir iššūkiais, atranda bendrų patirčių, galimų problemų sprendimų būdus. Svarbų vaidmenį atlieka ir supervizijos socialinių darbuotojų rate, jos padeda refleksuoti savo praktiką, spręsti problemas ir tobulinti savo įgūdžius. Taip pat svarbi atostogų kultūra, kolegų bei vadovų parama. Deja to dažnai trūksta. Todėl labai svarbus momentas yra ir pagalba sau tai- realistiškų lūkesčių sau nustatytas, atsipalaidavimo technikos, aiškios ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, savirūpa (miego rėžimas, sportas, mityba), dalyvavimas socialiniame gyvenime.
Mes gyvename labai sudėtingame laikotarpyje, kai žmonės tampa vis labiau atsiriboję vieni nuo kitų, prarandamas tarpusavio ryšys, bendruomeniškumas, pasitikėjimas, keičiasi tradicijos, vertybės, požiūris į tai kas svarbu ir tai kas mus visus jungia. Kuomet jaučiama nuolatinė konkurencija, varžymasis, empatijos, tolerancijos stoka, socialinė atskirtis. Vaikai mūsų suaugusių netinkamo elgesio atspindys, jie nesislepia po kaukėmis, o transliuoja tai ką jaučia ir kokioje aplinkoje yra. Ypač tai matyti iš paaugliu deviacinio ir delikventinio elgesio. Todėl galima sakyti, kad geri socialinio darbo rezultatai priklauso ne tik nuo vieno specialisto, ar specialistų komandos (deja periferijoje ji labai ribota), čia svarbų vaidmenį atlieka ir visuomenė, kuri kaip ir anksčiau daro didžiulę įtaką vaiko raidoje, bei šeimos funkcionavime. Juk kiekvienas iš mūsų gali apginti skriaudžiamą vaiką, reaguoti į smurtą pas kaimynus, pastebėti ir padrąsinti užguitą vaiką, nespoksoti į kitokį, o bandyti jį priimti, „nedėti etikečių“, „nestumti į užribį“, o „padėti atsistoti“.
Socialinių paslaugų įstaigos socialinė pedagogė
Donata Bogomolnikova
